Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1991 metais daugeliui gyventojų buvo suteikta galimybė susigrąžinti anksčiau turėtą šeimos nekilnojamąjį turtą. Daug žmonių tuo metu atgavo žemės sklypus, tarp jų ir miško plotus. Vis dėlto ne visi paveldėję mišką turi galimybių ar noro patys jį prižiūrėti ir išlaikyti, tad neretai kyla klausimas – ar verta parduoti, ar vis dėlto išlaikyti mišką kaip ilgalaikę investiciją?
Viena dažniausiai pasitaikančių klaidų parduodant mišką – neteisingas jo vertės įvertinimas dėl nežinojimo, kada miškas pasiekia tinkamiausią brandos amžių. Kiekvienai medžių rūšiai Lietuvoje nustatytas minimalus leidžiamas kirtimo amžius, kuris yra apibrėžtas specialiose „Miško kirtimo taisyklėse“.
Pavyzdžiui, tokios rūšys kaip pušis, maumedis, uosis, klevas ar bukas, priklausančios IV miškų grupei, gali būti kertamos sulaukusios 101 metų, o III grupės miškuose – tik nuo 111 metų amžiaus. II grupės miškai kertami įvairiai: atrankiniais kirtimais nuo 111 metų, o atvejiniais – tik sulaukus gamtinės brandos (apie 171 metus), kai miškas iškertamas per ilgesnį laikotarpį etapais.
Svarbu tinkamai įvertinti savo miško brandą ir jos neperžengti, nes kai kurių medžių rūšių – tokių kaip eglė, beržas ar kiti minkštieji lapuočiai – medienos kokybė gana greitai prastėja, jei laiku neatliekamas kirtimas.
Jeigu dar neapsisprendėte, ar verta parduoti savo mišką, naudinga įvertinti tokios nuosavybės teikiamus privalumus ir trūkumus. Pradėkime nuo privalumų:
Miškas – realus turtas ir pajamų šaltinis
Turimas miškas yra vertingas nekilnojamasis turtas, kuris gali būti panaudotas kaip banko paskolos užstatas, pavyzdžiui, perkant gyvenamąjį būstą ar kitą stambų pirkinį.
Kai kurie ekspertai mišką vertina kaip investiciją, kuri yra net patikimesnė už auksą dėl savo stabilumo.
Galima parduoti vien tik medieną išsikirtimui, o mišką vėl atauginti, taip išsaugant nuosavybės teises į žemę ir užsitikrinant ilgalaikes pajamas. Visgi, reikėtų nepamiršti, jog sekančiam miško kirtimui pribręsti gali tekti laukti daugiau nei 50 metų.
Visgi turint mišką kyla ir tam tikrų iššūkių, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį:
Miškas “derlių” duoda vos kartą per geriausiu atveju 50 metų, tad norint gauti stabilių / pasyvių pajamų iš miškininkystės yra sakoma, kad reikalinga turėti bent 100 hektarų žaliojo turto.
Savininkas visada išlieka atsakingas už privalomų miško mokesčių mokėjimą, net jei mišką kerta ir medieną realizuoja kitas asmuo ar įmonė.
Už tinkamą miško priežiūrą, apsaugą ir tvarkymą yra atsakingas pats savininkas, kuriam už taisyklių nesilaikymą gresia administracinė atsakomybė ir baudos.
Savininko pareiga yra užtikrinti miško saugumą nuo vagysčių ar neteisėtų kirtimų.
Nežinant miškininkystės niuansų, nesąžiningos miško priežiūros ar kirtimo paslaugas siūlančios įmonės gali jus suklaidinti ar net apgauti. Už tokius pažeidimus visada atsako pats miško savininkas.
