Viešojoje erdvėje neretai girdime diskusijų ar net nepasitenkinimo dėl vykdomų miškų kirtimų. Tačiau svarbu suprasti, jog didžioji dalis šių kirtimų vykdoma ne savavališkai, o griežtai vadovaujantis nustatytomis taisyklėmis ir teisės aktais. Miškų svarba šalies gamtai ir biologinei įvairovei yra itin didelė, todėl miškininkyste užsiimantys fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis griežtų reikalavimų. Šią veiklą reglamentuoja Miškų įstatymas ir aplinkos ministro patvirtintos Miško kirtimo taisyklės, kurios nustato ne tik tvarkingą miško naudojimą, bet ir įpareigoja atsodinti bei tinkamai prižiūrėti iškirstas teritorijas. Apžvelkime išsamiau, kokios yra pagrindinės miškų kirtimo rūšys ir ką tiksliai reglamentuoja minėtos taisyklės.
Pagal savo paskirtį ir atlikimo būdus, miško kirtimai Lietuvoje skirstomi į dvi pagrindines kategorijas:
Pagrindiniai kirtimai
Tarpiniai kirtimai
Abi kategorijos dar turi smulkesnių poskyrių, kurie tiksliau apibrėžia kiekvieno kirtimo būdo specifiką ir tikslą. Esminis skirtumas tarp pagrindinių ir tarpinių kirtimų yra tas, kad pagrindiniai kirtimai atliekami subrendusiuose arba bręstančiuose miškuose, kuriuose jau galima išgauti pardavimui skirtą medieną. Tuo tarpu tarpiniai kirtimai orientuoti ne į medienos kiekį, o labiau į miško būklės gerinimą: sanitarinį valymą, medžių retinimą ar net miško rekonstrukciją.
Pagrindiniai miško kirtimai dar detaliau klasifikuojami pagal intensyvumą į:
Plynuosius kirtimus
Atvejinius kirtimus
Atrankinius kirtimus
Kokiu būdu bus vykdomas pagrindinis kirtimas, lemia konkretaus miško savybės, rūšis, augimo sąlygos ir priskirta miškų grupė. Kiekvienai medžių rūšiai nustatytas minimalus amžius, kada leidžiama pradėti vykdyti pagrindinius kirtimus. Pavyzdžiui, IV miškų grupės (ūkiniai) baltalksniai gali būti kertami nuo 31 metų, drebulės nuo 41 metų, o griežčiausi reikalavimai taikomi saugomose teritorijose augantiems pušynams (nuo 171 metų) ir ąžuolynams (nuo 201 metų).
Tarpiniai miško kirtimai savo ruožtu apima sanitarinius, ugdomuosius ir rekonstrukcinius darbus. Jų pagrindinis tikslas – miško sveikatingumo palaikymas, bioįvairovės apsauga ir geresnių augimo sąlygų sudarymas. Tokių kirtimų metu medžiai retinami, pašalinami ligoti ar pažeisti individai, taip pat dalis miško žemių gali būti perkelta į kitas naudmenas.
Anksčiau pagrindinius ir tarpinius kirtimus reglamentavo skirtingi dokumentai, tačiau nuo 2010 metų visą miškų kirtimų veiklą reglamentuoja vienas išsamus dokumentas – Miško kirtimo taisyklės. Šiose taisyklėse numatyta daug reikšmingų aspektų, tokių kaip pagrindinių terminų ir sąvokų paaiškinimai, konkrečios rekomendacijos ir privalomos nuostatos, kada ir kokiomis sąlygomis galima ar draudžiama kirsti mišką.
Miško kirtimo taisyklės taip pat įvardina medžių rūšių ypatumus, sezoniškumo ir oro sąlygų įtaką kirtimams, saugomų teritorijų specifiką ir kitus svarbius aspektus. Visa ši informacija būtina tam, kad būtų užtikrintas tvarus, gamtai draugiškas miškų naudojimas, sudarytos palankios sąlygos miško ekosistemoms atsinaujinti ir būtų apsaugotos retų gyvūnų bei augalų rūšys.
Be išimties, visi pagrindinius ar tarpinius kirtimus atliekantys asmenys ir įmonės privalo laikytis šių taisyklių. Už jų nesilaikymą taikomos administracinės ar net baudžiamosios priemonės.
